2020 m. Gegužė mėn. 18 d., Pirmadienis

Kaip COVID-19 virusas turėtų koreguoti socialinę politiką

senoliai.jpg

Pandemijos pasekmes pajus didelė dalis šalies piliečių, kuriems reikės valstybės paramos. Į ką derėtų atsižvelgti Vyriausybei, kad nesikartotų 2008-2009 metų krizės pamokos, kurias išgyvenome itin skaudžiai?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo europarlamentarė, buvusi ilgametė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija BLINKEVIČIŪTĖ, Seimo narys Povilas URBŠYS, Kazlų Rūdos meras Mantas VARAŠKA, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Teodoras MEDAISKIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

P.URBŠYS: Akivaizdu, kad virusas Lietuvoje atveria skurdo bedugnę. Jeigu mes galime girtis, kad pas mus bus mažiausiai mirčių, bet po koronaviruso, ko gero, mes būsime labiausiai nuskurdinta valstybė. Nepamirškime, šių metų pradžioje Europos Komisija konstatavo, kad skurdas mūsų valstybėje yra pagrindinė problema, kurią turime spręsti. Šiai dienai mes turime apie 700 tūkst. gyventojų, gyvenančių ties skurdo riba, o iš jų - daugiau nei 300 tūkst. gyvena absoliučiame skurde, t.y., kai vienam gyventojui tenka 240 Eur per mėnesį. Šiuo metu mes stebime, kaip didėja bedarbių skaičius: 2019 m. jų buvo 92 tūkst., šiuo metu jų skaičius artėja prie 200 tūkst. ir man atrodo, kad netrukus peržengs 200 tūkst. ribą. Iš esmės bedarbių skaičius bus panašus į tą, kuris buvo po 2008 m. ekonominės krizės. Kai dabar daug kalbama apie verslo gelbėjimo planus, sveikatos apsaugos sistemos stiprinimą, viskas yra aišku. Bet nesigirdi, tiek prezidentūros lygmeniu, tiek Vyriausybės lygmeniu, galų gale, ir Seimo lygmeniu, kad į šią problemą būtų pradėta žiūrėti sistemiškai. Jau ne kartą buvo baksnota tos pačios Valstybės kontrolės, kad socialinės paramos sistema pas mus yra neefektyvi. Socialinėms paslaugoms kompensuoti metai iš metų panaudojama tik 50 proc. visos skiriamos sumos. O ir minimali suma, kuri pasiekia nuskurdusius gyventojus, tuos 86 proc., gavusius paramą, neužtikrina jų minimalių poreikių. Kai matai, kad iš esmės tie socialiniai dalykai yra labiau panaudojami kaip viešųjų ryšių akcijos priemonės kai kam parodyti savo politinį jautrumą, tuomet tiesiog nusvyra rankos. Praėjusiais metais buvo paskleista žinutė, kai prezidento žmona vizito metu kalbėjosi su Vokietijos prezidento žmona apie skurdo problemas Lietuvoje. Žinutė tikrai jautri ir orientuota pademonstruoti jautrumą. Bet kas po to vyksta? Praktiškai nieko. Paskutinis pavyzdys, kai prezidentas nuotoliniu būdu organizuoja pasitarimą su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis ir su savivaldybių asociacija, svarstydamas žmonių su negalia problemas. Apie jų problemas reikia kalbėti, bet šiandien pagal statistiką labiausiai skurdas vyrauja tarp bedarbių, vienišų žmonių, vienišų tėvų, kurie augina vaikus, ir tik paskui eina pensininkai. Man atrodo, kad reikia žiūrėti ne į kažkokią pažeidžiamą socialinę grupę, bet iš esmės pradėti spręsti tas problemas. Faktas, kad iki šios dienos mūsų sukurta sistema neužtikrina minimalių skurdžiai gyvenančių žmonių poreikių. Taip pat nesudaromos sąlygos ta parama pasinaudoti visiems tiems, kuriems ji yra reikalinga, nesudaromos sąlygos žmonėms gauti informaciją, kad jie galėtų pasinaudoti savo teisėmis gauti socialinę paramą. Jeigu kitose valstybėse yra prievolė informuoti gyventoją apie jam priklausančią socialinę paramą, pas mus žmogus tampa vos ne detektyvu, kuris turi tyrinėti ir išgauti iš institucijų, kas jam priklauso. Skandalingas pavyzdys, kai skiriamos pinigų sumos, pašalpos įsidarbinimui. Yra nustatyta, kad 82 proc. asmenų negavo tos pašalpos, kadangi nežinojo, nes neturėjo tokios informacijos. Man atrodo, kad kai kuriais atvejais tai daroma sąmoningai. Sąmoningai yra nuslepiama informacija nuo žmonių, tokiu būdu dirbtinai yra sutaupomos lėšos, kurios galėtų pasiekti žmones ir tada tos lėšos panaudojamos visai kitoms reikmėms.

ELTOS nuotr.

Skaitykite: https://www.respublika.lt