seimonaryspovilasurbsys seimonaryspovilasurbsys

2020 m. Sausio mėn. 13 d., Pirmadienis

Valstybės apdovanojimai ieško savo didvyrių. Ar randa?

Šiandien minime Sausio 13-ąją, artėja Kovo 11-osios trisdešimtmetis. Ar per tą laiką išmokome pagerbti savo valstybės kūrėjus ir gynėjus, ar aiškios procedūros ir kriterijai, atrenkant ir pristatant apdovanojimams jų vertus asmenis?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPIREŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Povilas URBŠYS, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas Arnoldas KULIKAUSKIS, socialinių mokslų daktaras Raimundas KAMINSKAS, kolekcionierius, visuomenės veikėjas Vilius KAVALIAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Lietuvos Respublikos Seime buvo svarstomas įstatymas dėl savanorių statuso, kuris susijęs su Sausio 13-osios įvykių, kariuomenės atkūrimo laikotarpio dalyvių apdovanojimais. Šios diskusijos Seime iniciatorius buvo Povilas Urbšys, iškėlęs šią temą, kuri sulaukė įdomios reakcijos. Tad, gerbiamas Povilai, pakalbėkime apie posėdį, kodėl jis buvo toks audringas.

P.URBŠYS: Šiais metais minėsime mūsų valstybės atkūrimo trisdešimtmetį, bet, pasirodo, tuos trisdešimt metų valstybė niekaip negali apsispręsti, kas yra Lietuvos kariuomenės savanoris ir kas yra būtent nepriklausomybės gynėjas, kuris nepriklausė organizuotoms struktūroms. Paradoksas yra tas, kad kai kyla pavojus mūsų valstybei, mūsų laisvei, mūsų nepriklausomybei, tuomet pašaukiama tauta ginti ar atkovoti tą laisvę. Tauta kyla kaip siena, vėliau vienaip ar kitaip susiformuoja valdžia, bet visuomet lieka klausimas - o kaip su ta tauta, kuri padėjo įsitvirtinti valdžiai? Tik artėjant dešimtmečiui, 1998 m., buvo nuspręsta įsteigti du apdovanojimus - Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalį ir Nepriklausomybės medalį. Ačiū Dievui, kad nors po dešimties metų buvo prisiminti ir tie, kurie nepriklausomybę iškovojo. Ten dėl statuso buvo aišku, kurie buvo savanoriai - tiems savanorių medalis, tie, kurie buvo apdovanojami Vyčio ordinu, tiems priklausė ir Nepriklausomybės medalis. Kalbant apie šią dieną, tai medaliai yra, tačiau dėl statuso - niekaip negalime apibrėžti. Keisčiausia, kad dėl žmonių, kurie buvo pasiruošę aukoti savo gyvybes, kai jie buvo pašaukti: (ar 1991 m. sausį, ar kitu laiku), prisiėmė pagrindinę naštą ginant ir kuriant valstybę, dabar jų apginta valstybė niekaip negali apsispręsti, kas jie tokie buvo. Tarybiniais metais buvo paprasčiau. Kaip mus vadino 1990 metais? Tie, kurie buvo užsirišę žalią raištį, ar tie, kurie buvome paėmę vienokį ar kitokį ginklą į rankas, buvo apibrėžti kaip esantys už įstatymo ribų. Niekuomet nepamiršiu 1991 m. sausio 11-12 dienų, kai teko būti tarp Aukščiausiosios Tarybos gynėjų ir kai pranešė, kad artėja tankų kolona prie Seimo. Tada aš per langą mačiau, kai išorėje buvę žmonės, žmonių minia, nebėgo nuo jų, ji bėgo tiesiai pasitikti tankų. Neginkluoti žmonės bėgo pasitikti tankų. Man atrodo, kad okupacinė kariuomenė tokiu būdu išbandė, kokia bus reakcija. Jei man tada naktį kas nors būtų pasakęs, kad „žinai, praeis trisdešimt metų ir tie žmonės, kurie bėgo beginkliai prieš tankus, jie bus nežinia kas“, aš tą žmogų būčiau palaikęs provokatoriumi. Dabar valstybė niekaip negali apibrėžti nepriklausomybės gynėjų, kurie nepriklausė organizuotoms struktūroms. Taip pat turi nuolat įrodinėti, kas tai yra Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai. Susidaro tarsi biurokratinė pelkė, kurioje paskandinamas ne kas kitas, o pagarba žmogui, kuris buvo pasiruošęs aukotis dėl valstybės.

Skaitykite: https://www.respublika.lt/