Laida „Lyderystės klubas“ pokalbis apie Dievo lyderystę, II dalis. Dievo lyderystės pamokos


P_Urbsys44.jpgTęsiame Povilo Urbšio interviu radijo stoties XFM laidoje „Lyderystės klubas“ ciklą ir kviečiame klausytis įžvalgų apie Dievo lyderystės pamokas.

Aurimas Radkevičius: „Kokiomis Dievo lyderystės pamokomis galėtumėte pasidalinti?“

Povilas Urbšys: „Taip lėmė likimas, kad didesnę savo gyvenimo dalį aš dirbau valstybės tarnyboje. Pareigos, kurias aš užimdavau buvo vadovaujančios. Reikėjo imtis atsakomybės bei kurti atsikūrusios valstybės institucijas Panevėžyje: Valstybinę kultūros paveldo inspekciją, Valstybės saugumo departamentą, Valstybinės dokumentų apsaugos tarnybą, Specialiųjų tyrimų tarnybą. Visuomet man tekdavo pradėti tarsi nuo nulio. Tokia situacija versdavo tapti tos srities lyderiu, o tikinčiam žmogui tai yra didžiausias išbandymas. Kai sieki išlikti lyderiu, nebėgi nuo atsakomybės ir tiki tuo ką darai, tuomet stengiesi išlaisvinti žmones nuo blogio gniaužtų. Tokioje situacijoje susiduri su dilema ir pamiršti, kad lyderis esi ne tu. Lyderis tu esi tik tiek, kiek leidi Dievui juo būti. Tu esi Dievo įrankis. Kad ir kokia būtų kilni idėja, bet tai nėra tikslas. Tai yra priemonė tau tapti kitokiu. Suprasti, kad tu gali padaryti tiek, kiek leidi sau būti su Dievu, neįsijausti į savo teisumą ir nevirsti teisėju – išbandymas. Aš gyvenime esu ne kartą patyręs priminimą: neteisk, ir nebūsi teisiamas.

Dirbdamas atsikūrusiame Lietuvos saugume prisidėjau prie KGB agentų išaiškinimo. Po kiek laiko man pačiam buvo priklijuota KGB agento etiketė. Kaltinimai neturėjo jokio pagrindo. Tai buvo susiję su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento žmonių priešprieša, kuri atsirado po to kai aš su kitu kolega išėjau iš šios institucijos, išreikšdamas nepasitenkinimą 1994 metais į valdžią grįžusiais buvusiais komunistai. Aš ir Romas Kaunietis nusprendėme jiems netarnauti ir tapome taikiniu. Kai Anykščių rajone buvo organizuojamas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimas, buvome apkaltinti KGB agentais. Įdomu tai, kad man pačiam neteko matyti KGB agentūrinių bylų. Daugelyje atvejų mes iššifruodavome agentus iš ataskaitinių bylų. Pavyzdžiui, sekamas asmuo paslepia rašomą mašinėlę pas agentą „panevėžietis“. Kai mes rasdavome tokį teiginį ataskaitinėse bylose, susitikdavome su tuo sekamu asmeniu, jeigu jis būdavo gyvas, ir jis pasakydavo, kokiam savo draugui nunešė tą spausdinimo mašinėlę. Atsakymas būdavo mūsų siūlo galas. Jis leisdavo sužinoti koks yra agento vardas ir pavardė. Tą patį buvo galima padaryti ir mūsų atveju. Buvo galima parodyti mūsų nuotraukas ir paklausti: ar jie dalyvavo suvažiavime? Šito niekas nepadarė. Kai 1997 metais mane pakvietė dirbti Specialiųjų tyrimų tarnyboje, informacija, kad aš neva esu KGB agentas, buvo vėl išplatina. Atlikus tyrimą buvo įrodyta, kad tai netiesa. Paklausus, kodėl šis veiksmas nebuvo atliktas anksčiau, pareigūnai atsakė: „niekam tos tiesos nereikėjo“. Viską apgalvojęs supratau, kad čia Dievas sukūrė tokią aplinkybę ir davė man ženklą, kad turiu būti labai atsakingas. Klijuodamas KGB agento etiketes kitiems turi suprasti, kad tokią etiketę galima priklijuoti ir tau.“

Klausykite: https://soundcloud.com